Istorija

               Krikščioniškos Reformacijos, prasidėjusios Vokietijoje 1517 m., idėjos plito visoje Europoje. Apie 1525 metus M. Liuterio mokslas pasiekė Lietuvą, o XVIII šimtmečio pabaigoje ir Šiaulių kraštą. Pirmąją liuteronišką parapiją Šiauliuose sudarė daugiausia amatininkai iš Prūsijos, dvarininkų atsigabenti darbininkai iš Kurlandijos (šiandien tai dalis Latvijos teritorijos) bei grafo Tyzenhauzo apgyvendinti audėjai iš Silezijos.

               Pirmas Šiaulių parapijos kunigas buvo Fridrichas Vilhelmas Skubovius (1801-1815). Jis buvo kilęs iš Rytprūsių netoli Marienburgo (dabartinėje Lenkijoje). Teologiją jis studijavo Karaliaučiuje, Frankfurte, Leipcige ir Kalėje.

                Lenkijos karalius St. A. Poniatovskis 1793 metais buvo dovanojęs parapijai žemę ir namą. Bet 1795 m. per trečiąjį Lietuvos – Lenkijos padalinimą Šiaurės Lietuvos dalis pateko rusų caro valdžion. Žemė ir namas perėjo grafo Zubovo nuosavybėn. Rusų valdžia dovanojimo nepripažino.

                1800 m. vyriausiasis kunigaikščio Zubovo valdytojas Pavelas Szemonovas padovanojo parapijai kaip kompensaciją jam priklausiusį mūrinį namą ir žemės sklypą Fabriko gatvėje.  Rusijos imperatorius Aleksandras I,  didelių generolo Skazarevskio  pastangų dėka, paskyrė Šiaulių parapijos kunigui išlaikymą, 500 rublių metams.

                 Nuo 1824 metų parapiją aptarnavo kunigas Henrikas Adolfas Braunšveigas (1824 – 1826), kilimo iš Mintaujos. Jo dėka buvo užvestos bažnytinės knygos, atidaryta prie bažnyčios mokykla. Mokykla veikė iki 1832 metų.

Kunigas rūpinosi ne tik Šiauliais, bet ir visa Šiaulių apskritimi ( pamaldos Žagarėje, Joniškyje). Iš krikštynų ir sutuoktuvių skaičiaus, galima spręsti, kad Šiaulių parapijoje tuo laiku buvo apie 3000 parapijiečių.

                 Po poros metų, kunigui H. A. Braunšveigui persikėlus tarnauti į Salvę Kurlandijoje, Šiaulių parapijoje kunigo tarnystę pradėjo Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas (1826 – 1842). Šią tarnystę jis ėjo iki 1842 m.  Remdamasis kitų kunigų pasakojimais, jis sutvarkė senesnių laikų kronikos duomenis. Jo pastangomis išrūpinti pastatai pamaldoms ir reguliariai laikomos pamaldos Žagarėje, Joniškyje, Akmenėje, Alkiškiuose.

        1824 m. Fridrichas Lemke (buvęs karininkas) padovanojo Šiaulių parapijai 5 ha žemės prie liuteronų kapinių (šiandien tai netoli Tilžės gatvės).

                 1835 metais, mirdamas Šiaulių karčiemos savininkas Karolis Noltege, Šiaulių parapijai paliko 1500 rublių mūrinės bažnyčios statybai. 1836 m. parapija gavo kaip paveldą iš didžiosios kunigaikštienės Liudovikos Volanski 100 sidabro rublių kaip įnašą į mūrinės bažnyčios statybą. 1836 m. Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus.

                 Kunigas Šulcas rūpinosi, kad parapija gautų tinkamą kleboniją. Rusų valdžia tam tikslui paskyrė Salnorių seniūniją, už kurią reikėjo mokėti 344,25 rublių nuomos mokestį. Taigi kunigas persikėlė į Salnorius, t. y. į parapijos centrą.

                 Paskutiniuosius gyvenimo metus kunigui Šulcui tarnybos pareigas eiti padėjo teologijos kandidatas Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas (1842 – 1896), kuris po kunigo Šulco mirties pasiliko Šiaulių parapijos kunigu. Jis yra kilęs iš Kurzemės. Studijavo Tartu universitete. Savo lėšomis jis sutvarkė Salnoriuose esančią kleboniją, ūkinius pastatus, prisidėjo prie konfirmantų mokyklos statybos.

                 Tuo metu Šiaulių parapija neturėjo pamaldoms tinkamų patalpų. Turimas, Szemonovo dovanotas, namas buvo mažas, tamsus ir padidėjusi parapija jame netilpo. 1848 m. ponai Balhauzai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus gatvėje. Seni namai buvo parduoti. Parapijiečiai suaukojo statybines medžiagas bei 1000 rublių. Panaudotos sukauptos lėšos. 1851 m. gegužės 24 d. pašventinamas kertinis akmuo, o 1854 m. gruodžio 21 d.  Šiaulių naujai pastatytą evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pašventinta. 1855 m. divizijos generolo Korfo įsakymu buvo surinkta iš jo divizijos karininkų pinigų vargonams, kurie tais pačiais metais buvo pastatyti bažnyčioje.

                  Nuo 1896 iki 1903 metų Šiaulius bei Šiaulių apskritį aptarnavo kunigas Adolfas Jeskė, po to metus – kunigas Julius Grosse.

                  1904 m. Šiaulių apskrities parapijos kunigu paskirtas kunigas Teodoras Kupferis (1904 – 1940). T. Kupferio kunigavimo metu buvo pastatyta Mažeikių bažnyčia, Radviliškio maldos namai, naujos, mūrinės patalpos konfirmantų mokymui, jų apgyvendinimui ir kiti pastatai Salnoriuose. Žagarės bažnyčiai pastatytas bokštas ir zakristija. 1931 m. pastatytas Šiaulių bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai (perkelti iš senos medinės varpinės), o 1937 m. bažnyčia uždengta skardiniu stogu.

Pamaldos Šiauliuose buvo laikomos 14-17 kartų per metus vokiečių ir latvių kalbomis. Šiauliuose bei Salnorių dvare vykdavo ir pamaldos vaikams. 

                Po I pasaulinio karo, siekiant efektyvesnio parapijų aptarnavimo, buvo oficialiai padalintos Šiaulių (kartu su Mažeikių, Kuršėnų, Radviliškio ir Pabalvės filijomis) ir Alkiškio (su Žagarės ir Joniškio filijomis) parapijos. Šiaulių parapiją liko aptarnauti kunigas T. Kupferis, o Alikiškiams aptarnauti buvo pakviestas diakonas iš Latvijos G. Rauskinis. Alikškio parapijos centru liko Salnoriai.

Šiauliuose (Klaipėdos krašto) Gustavo Adolfo sąjungos finansinės paramos dėka bei parapijiečių lėšomis buvo įsigytas pastatas klebonijai - nupirkti namai už 18 000 litų. Buvo įsteigta vargdienių aprūpinimo organizacija. Pamaldų skaičius padvigubėjo - jos jau vyko 32 kartus metuose.

                1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš parapijų buvo atimtos visos bažnytinių apeigų (pamaldų registravimo, krikšto, santuokos) knygos. Rajone įsteigta civilinė metrikacija. Karui artėjant, dauguma parapijiečių emigravo į Vokietiją, Latviją. Prasidėjus karui, Į Vokietiją pasitraukė ir kunigas Kupferis.

               Pasibaigus II pasauliniam karui, Šiaulių bažnyčios pastatą, Tarybų valdžia konfiskavo.  Bažnyčioje buvo įkurtas karinis sandėlis. 1947 m. pastatas perduotas priešlėktuvinės apsaugos tarnybai, 1951 m.  - Šiaulių m. komunaliniam skyriui, namų ūkio valdybai, o 1954 m. -  LTSR  Kultūros ministerijai, „Aušros“ muziejui. 1954 metų balandžio 20 d. buvo priimtas sprendimas bažnyčios pastatą ir aplink jį esantį žemės sklypą perduoti Valstybinei prekybai, universalinės parduotuvės statybai. 1960 m. pradėjus statybos darbus Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta.

                Parapijai priklausiusį 5, 75 ha žemės sklypą su trobesiais šalia Tilžės gatvės ( Tilžės g. 270 ) Sovietų valdžia nacionalizavo. Šalia šios žemės buvusios ev. liuteronų kapinės buvo uždarytos.

                Kadangi parapija nebeturėjo bažnyčios, pamaldos vyko rusų stačiatikių cerkvėje.

                Kunigų trūko. Šiaulių parapijos likutį retkarčiais aptarnaudavo iš tremties grįžęs kunigas G. Rauskinis. Maždaug nuo 1979 metų konsistorija Šiaulių parapijai aptarnauti paskyrė kunigą Edviną Švagerį. Šiauliuose kunigas E. Švageris pamaldas laikydavo latvių kalba keturis kartus per metus.

               Prasidėjus Sąjūdžiui ir Lietuvai 1989 metais atgavus Nepriklausomybę, šalį užliejo dvasinio pakilimo banga.

Žmonės atgavo žodžio, tikėjimo laisvę. Atgijo ir liuteroniškos parapijos.

Šiauliuose iniciatyvos atkurti, suburti evangelišką parapiją ėmėsi kunigas - diakonas Mečislovas Bekeris. Rinko ir kvietė tiek evangelikus liuteronus, tiek evangelikus reformatus, gyvenančius Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje. Kadangi tuo metu tikrasis bažnyčios pastatas jau buvo „perstatytas“ į universalinę parduotuvę, pradžioje beatsikurianti bendruomenė rinkosi kunigo bute. 1991m. kunigas kreipėsi į Šiaulių m. Tarybos pirmininką prašydamas paskirti patalpas pamaldoms ir kitiems religiniams patarnavimams. Šiaulių miesto taryba patenkino kun. M. Bekerio prašymą ir išnuomojo parapijai pastatą, esantį Vilniaus g. 118 a. Šiame pastate pirmosios evangelikų pamaldos buvo pravestos 1991 m. liepos 28 d. Čia jos vyksta iki šių dienų.

               Po M. Bekerio mirties, parapiją lankė ir pamaldas pravesdavo kun. Renholdas Moras. Nuo  1994 m. Šiaulių parapiją aptarnauja kun. Romas  Pukys.

                Šiuo metu parapijoje yra apie 100 narių. Pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį. Kartu meldžiasi ir evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai.

Belieka tikėtis, kad kada nors Šiauliai vėl turės savo evangelikų liuteronų Bažnyčią.

 

Parengta pagal LELB  Šiaurės Lietuvos latviškai  parapijų 1999 m.  kalendorių

(kalendorių paruošė kun. diak. E. Laiconas); Šiaulių krašto evangelikų liuteronų kroniką, 1866 m.